Saldiklio vadovas

Saldiklių - cukraus pakaitalų aprašas

Šiandien rinkoje yra daug saldiklių, kurie glumina kiekvieną, norintį sumažinti suvartojamo cukraus kiekį ir pakeisti jį saldikliu. Tačiau saldikliai yra ne tik cukraus pakaitalai, bet ir žmonių, besilaikančių mažai angliavandenių turinčios mitybos, taip pat keto, sportininkams skirtos bei turinčių sveikatos problemų, pavyzdžiui, diabeto, kasdienio raciono sudedamoji dalis. Tad ypač svarbu pasirinkti saldiklį, kuris tinka jums ir jūsų tikslams, nes kiekvienas saldiklis yra skirtingas. Tačiau suprasti, kuris iš jų yra natūralus, o kuris dirbtinis, taip pat išsirinkti tinkamiausią, gali būti nelengva. Deja, produktų etiketės gali būti klaidinančios, o ne visi saldikliai, kurių sudėtyje nėra cukraus, yra vienodi.

Patys natūraliausi saldikliai, kurių sudėtyje nėra cukraus,  yra stevija, luohan guo (vienuolių vaisiai), eritritolis, ksilitolis ir aliulozė, tačiau yra tam tikrų skirtumų, kai kalbama apie jų naudojimą patiekalų receptuose ar kasdieniame, pasaldintame maiste. Taigi, toliau papasakosime apie mažai angliavandenių turinčius saldiklius visiems jūsų poreikiams.

Atkreipkite dėmesį, kad saldikliai (kurie yra angliavandeniai), tokie kaip cukraus alkoholiai (polioliai), turi tam tikrą maistinę vertę. Ir tikrai, jei pažiūrėtumėte stevijos aprašymą – 100 g produkto turi 100 g angliavandenių, kiltų klausimas, ar veikia ji gliukozės lygį, kas yra ypatingai svarbu sergantiems diabetu. Skaitydami apie saldiklius, rasite, kad yra saldiklių, kurių glikemijos indeksas yra 0, ir yra tokių, kurių glikemijos indeksas kaip cukraus (glikemijos indeksas GI parodo, kaip greitai maistas padidina cukraus kiekį kraujyje.)

Iš praktinės pusės yra svarbi saldiklių klasifikacija pagal kalorijų kiekį. Klasifikacijoje išskiriami kalorijų turintys saldikliai, kurių vartojimą svarbu įvertinti laikantis svorį mažinančios mitybos, taip galimą poveikį gliukozės lygiui kraujyje, taip pat ir nekaloringi, kurie neturi kontraindikacijų.

Saldaus skonio kaloringos medžiagos dar vadinamos cukraus pakaitalais. Jos turi  panašią į sacharozės energetinę vertę, organizmas jas perdirba geriau nei cukrų, jų įsisavinimui reikia mažiau insulino nei cukraus, o vartojant saikingai, nesukelia hiperglikemijos. Nekaloringos medžiagos dar vadinamos tinkamais saldikliais. Jie turi mažai arba visai neturi energinės vertės, todėl jų įsisavinimas nepriklauso nuo insulino ir neturi įtakos gliukozės kiekiui kraujyje.

Taigi, saldikliams keliami aukšti higieniniai ir technologiniai reikalavimai: malonus saldus skonis (nėra pašalinio skonio), visiškas nekenksmingumas; neturi įtakos angliavandenių apykaitai; gerai tirpsta vandenyje (rečiau riebaluose ar alkoholyje); atsparumas kulinariniam apdirbimui (aplinkos temperatūrai ir rūgštingumui), taip pat sandėliavimui ir transportavimu;, maža energetinė vertė ir žema kaina.

SALDIKLIAI, KURIŲ SUDĖTYJE YRA NERAFINUOTO CUKRAUS

Pirmoji didelė klaida keičiant cukrų, – kai vietoj jo naudojami tokie produktai kaip nerafinuotas cukrus, medus, klevų sirupas, nes jie yra mažiau rafinuoti nei baltas cukrus. Tačiau angliavandenių kiekis šiuose produktuose yra toks pats kaip cukruje ir šie produktai tinkami tik tuo atveju, jei jie naudojami kaip saldiklio pagrindas. Viskas, kas yra cukrus, pavyzdžiui, kokosų cukrus, medus, datulės, klevų sirupas, ir lieka cukrumi. Nesvarbu, kad jis yra mažiau rafinuotas nei baltas cukrus, visgi jis didina cukraus kiekį kraujyje. Jei gliukozės kiekis pakyla valgant maistą, kuriame yra daug angliavandenių, ypač cukraus, insulino lygis taip pat pakyla. Kada insulino lygis yra aukštas, riebalai neprarandami. Insulinas padeda kaupti ir išlaikyti riebalus. Norintys subalansuoti cukraus kiekį kraujyje, kontroliuoti insulino kiekį ir numesti svorio, turėtų vengti visko, kas kelia cukraus kiekį kraujyje, o tai rekomenduojama siekiant sulieknėti.

VISI NATŪRALŪS KETO SALDIKLIAI

Visi natūralūs saldikliai yra puikūs, nesvarbu, ar norite sumažinti kasdienį cukraus kiekį, ar visiškai jo atsisakyti, ar valgyti mažai angliavandenių turintį maistą arba laikytis ketogeninės mitybos. Nė vienas iš jų nepadidins cukraus kiekio kraujyje. Tačiau yra tam tikrų skirtumų, susijusių su saldumo laipsniu ir kepinių paruošimo būdu. Kai kurie toliau išvardyti saldikliai yra augalinės kilmės, o kai kurie – cukraus ir alkoholio pagrindu.

•         Stevija

•         luohan guo (vienuolio vaisius)

•         Aliuliozė

•         Eritritolis

•         Ksilitas arba ksilitolis

•         Valgomųjų verpstinų (en. Yacon) sirupas

•          

Natūralūs saldikliai skirstomi į cukraus alkoholius arba poliolius ir augalinės kilmės saldiklius.

Natūralios kilmės CUKRAUS ALKOHOLIAI ARBA POLIOLIAI

Nors žodis „alkoholis“ yra šio pavadinimo dalis, tai nėra tas pats spiritas, naudojamas alkoholio gamyboje. Cukraus alkoholiai yra saugūs žmonėms. Svarbi sacharozės pakaitalų grupė yra cukraus alkoholiai, gaunami hidrinant monosacharidus ir naudojant katalizatorius bei fermentiniu būdu iš disacharidų. Čia pateikiami svarbiausi cukraus alkoholiai, naudojami kaip cukraus pakaitalai. Cukraus alkoholiams absorbuoti nereikia insulino, todėl jie naudojami gaminant diabetinius maisto produktus.

•         eritritolis

•         hidrolizuotas hidrintas krakmolas

•         izomaltas

•         laktitolis

•         manitolis

•         maltitas

•         sorbitolis

•         ksilitas arba ksilitolis

KAS YRA ERITRITOLIS?

Eritritolis yra cukraus alkoholis, kurio nedideli kiekiai yra vaisiuose ir grybuose, pavyzdžiui, vynuogėse, melionuose ir grybuose. Jį organizmas virškina žarnyne pasisavina ne visą.

Jis beveik neturi kalorijų, tik 0,2 kcal ir nekelia cukraus kiekio kraujyje, o glikemijos indeksas yra nulinis. Štai kodėl eritritolis yra pats populiariausias saldiklis, be to jis nėra genetiškai modifikuotas (GMO) produktas.

Eritritolis gali būti greitai absorbuojamas iš virškinimo trakto, (iki 50 g per dieną vidutinio suaugusio žmogaus organizme) be šalutinio poveikio ir lengvai pašalinamas per inkstus. Eritritolį taip pat gerai toleruoja vaikai. Nesukelia dujų susidarymo, pilvo pūtimo, viduriavimo kaip ir kiti saldikliai – ksilitolis, sorbitolis, maltitolis .

Be to, įrodyta, kad eritritolis mažina vaikų dantų ėduonį ir pagerina diabetu sergančių pacientų kraujagyslių būklę.

Lyginanti su cukrumi, eritritolis atrodo kaip cukrus, bet yra maždaug 70% saldesnis nei cukrus. Štai kodėl jį geriausia derinti kartu su stevija, kuri yra 300 kartų saldesnė už cukrų ir yra puikus pasirinkimas receptams.

Šis cukraus alkoholis, dažniausiai naudojamas kramtomojoje gumoje, burnos skalavimo skysčiuose ir lašeliuose nuo kosulio.

KAS YRA KSILITOLIS ?

Ksilitolis yra cukraus alkoholis, natūraliai randamas kai kuriuose augaluose. Jį galima išgauti iš medžių, tokių kaip beržai arba iš augalinio pluošto, vadinamo ksilanu.

Nors išvaizda ir skoniu primena cukrų, jame yra 40 % mažiau kalorijų (2,4 kcal). Ksilitolyje nėra fruktozės ir jis menkai veikia cukraus kiekį kraujyje ir insuliną , nes jo glikemijos indeksas yra 7. Antras pagal populiarumą saldiklis yra panašus  cukrų ir tokio pat saldumo.

Rafinuotame saldiklyje ksilitolyje nėra vitaminų, mineralų ir baltymų. Maistine prasme jis suteikia tik tuščias kalorijas.

Kai kuriems žmonėms gausus ksilitolio vartojimas gali sukelti virškinimo sutrikimus. Šunų savininkai turėtų būti atsargūs, nes šuniui netyčia nurijus ksilito, jam tai gali būti mirtina.

Lyginant su cukrumi, jis yra tokio pat saldumo kaip cukrus ir tinka keptiems gaminiams.

Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, esantiems prediabetinėje būklėje, nutukusiems ar turintiems kitų medžiagų apykaitos problemų, ksilitolis yra puiki alternatyva cukrui.

Ksilitolis gali sunaikinti kenksmingas bakterijas burnoje, apsaugoti dantis nuo apnašų ir dantų pažeidimų. Tai padeda išvengti ėduonies ir dantenų ligų. Todėl primygtinai rekomenduojama naudoti dantų priežiūros priemones, kurių sudėtyje yra ksilitolio.

SORBITOLIS

Sorbitolis, dar žinomas kaip D-sorbitolis, 50-70-4, E420 ir D-glicitas, yra vienas iš angliavandenių. Tai vandenyje tirpus junginys, natūraliai randamas kai kuriuose vaisiuose, – obuoliuose, abrikosuose, datulėse, uogose, persikuose, slyvose ir figose. Sorbitolis yra netoksiškas, saldaus skonio, nesukelia greitų cukraus kiekio kraujyje pokyčių, neskatina kasos gaminti didelio kiekio insulino. Vartojant per burną, iki 3% sorbitolio išsiskiria su šlapimu nepakitusios sudėties. Su išmatomis sorbitolis nepasišalina arba išsiskiria nedideliais kiekiais. Sorbitolis perdirbamas kepenyse, veikiant fermentui sorbitolio dehidrogenazei , virsta fruktoze, kuri įtraukiama į bendrą angliavandenių apykaitos ciklą. Nustatyta, kad sorbitolis turi nemažai teigiamų savybių. Įrodyta, kad cukriniu diabetu sergantys pacientai jį pasisavina geriau nei gliukozę, nes, virsdamas fruktoze neiššaukia insulino gamybos  ir prisideda prie glikogeno kaupimosi kepenyse (bet ne raumenų audinyje). Sorbitolis teigiamai veikia virškinamojo trakto veiklą, skatina skrandžio sulčių ir tulžies išsiskyrimą. Pastaroji savybė taip pat turi tam tikrą reikšmę skiriant sorbitolį pacientams, sergantiems cukriniu diabetu, nes kai kuriais atvejais sergant šia liga yra polinkis į tulžies takų atoniją. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, tam tikromis dozėmis sorbitolį leidžiama vartoti diabetikams.

Iš sorbitolio išgaunamas vitaminas C, sorbitolio yra dantų pastų (kai kurių šaltinių duomenimis, nėra visiškai nekenksmingas dantims), kosmetinių kremų ir losjonų sudedamoji dalis, plačiai naudojamas farmacijos pramonėje. Komerciniu tikslu sorbitolis išgaunamas iš kukurūzų sirupo, jis skirtas naudoti pakuojamuose maisto produktuose, gėrimuose ir vaistuose. Taip pat naudojamas maisto produktams suteikti saldumo ir tekstūros, išlaikyti jų drėgmės lygį bei palaikyti virškinimo ir burnos sveikatą.

Sorbitolio, kaip saldiklio, trūkumai yra mažesnis saldumas, palyginus su sacharoze, ir specifinis metalo poskonis. Keičiant cukrų, norint išlaikyti saldumą, sorbitolio reikia dėti dvigubai daugiau, todėl padidėja kalorijų kiekis.

Jis yra 60% saldesnis nei cukrus ir jame yra apie 60% kalorijų. Tai įprastas maisto ir gėrimų be cukraus ingredientas, įskaitant želė ir minkštus saldainius.

Sorbitolis veikia cukraus kiekį kraujyje ir suvartojant mažiau nei 10 gramų, nesukelia virškinimo sutrikimų. Tačiau jei suvartojate daugiau nei 20 gramų, tai gali sukelti virškinimo trakto negalavimus, tokius kaip skrandžio skausmas ir viduriavimas.

Maltitolis

Kitas pavadinimas yra maltitolis (E965). Dažnai gaminamas kaip sirupas. Jis turi malonų saldų skonį, panašų į cukraus, ir yra maždaug 90% cukraus saldumo. Jis gaminamas hidrinant maltozę, gaunamą iš krakmolo. Kaip ir kiti polioliai , jis neįgauna rudos spalvos ir nesikaramelizuoja kaip cukrus, yra nehigroskopiškas ir atsparus karščiui. Maltitolio saldumas beveik toks pats kaip cukraus, tačiau jis turi mažiau kalorijų. Dėl to jis tinkamas metant svorį. Jis taip pat neturi nemalonaus poskonio kaip kiti cukraus pakaitalai.

Maltitolio yra daugelyje maisto produktų be cukraus, tačiau diabetu sergantiems žmonėms reikia atsiminti, kad tai yra angliavandeniai. Tai reiškia, kad jis turi glikemijos indeksą. Nors jis nėra toks didelis kaip cukraus, jis įtakoja gliukozės kiekį kraujyje.

Maltitolio skonis panašus į cukraus. Jis yra 75%-90% saldesnis nei cukrus, turi perpus mažiau kalorijų. Palyginti su kitais polioliais, maltitolis pasižymi silpnu šaltumo poskoniu. Jis naudojamas ne tik kaip saldiklis, bet ir kaip riebalų pakaitalas, nes suteikia maistui kreminį skonį.

Kaip ir kiti cukraus alkoholiai, maltitolis prastai rezorbuojasi plonojoje žarnoje, todėl nėra greitai pasisavinamas į kraują ir neturi tokio poveikio cukraus kiekiui kraujyje ar insulino padidėjimui kaip cukrus.

Maltitolį leidžiama naudoti kaip medžiagą, kuri yra ne tik saldi, bet turi ir kitų savybių kaip maisto priedas (stabilizatorius, tirštiklis, užpildas ir kt.). Jis gali būti naudojamas šokolado ir šokoladinio glaisto gamyboje, nes, skirtingai nuo kitų poliolių, jis turi bevandenę, mažai higroskopinę, stabilią kristalinę formą ir žemą lydymosi temperatūrą .

Jis taip pat naudojamas ruošiant dražė, nes suteikia apvalkalo dangos kietumą ir stiprumą, panašų į sacharozę, mažesnį kalorijų kiekį ir saldumą.

Kiti cukraus alkoholiai, įprastai naudojami kai kuriuose maisto produktuose, yra manitolis, izomaltas, laktitolis ir hidrintas krakmolo hidrolizatas. Jų nerekomenduojame kasdienėje mityboje.

AUGALINIAI CUKRAUS PAKAITALAI

•         vaistiniai saldminai (vienuolių vaisiai)

•         stevija

•         valgomųjų verpstinų (en. yacon) sirupas

Kas yra vaistinis saldminas (Luo Han Guo, vienuolio vaisius)?

Vaistinių saldminų ekstraktas yra alternatyva šiems saldikliams. Jis turi mažai kalorijų ir gali būti geras sprendimas tiems, kurie vengia cukraus ir dirbtinių saldiklių (nors jį taip pat reikėtų vartoti saikingai. Jis turi mažai kalorijų ir gali būti geras sprendimas tiems, kurie vengia cukraus ir dirbtinių saldiklių (nors jį taip pat reikėtų vartoti saikingai).

Vaistinių saldminų  vaisiai dar žinomi kaip Luo Han Guo vaisiai iš Pietų Kinijos. Šis mažas, į apelsiną panašus vaisius gavo tokį pavadinimą (vienuolio vaisius), nes jį dažniausiai augino budistų vienuoliai dar XIII amžiuje. Vaistiniai saldminai vis dar auginami beveik vien Kinijoje.

Vaistinių saldminų  ekstraktas yra patrauklus, nes yra 300 kartų saldesnis už cukrų, bet turi mažai kalorijų (cukraus). Junginiai, tame tarpe ir antioksidantai mogrozidai, sukuria saldų skonį be cukrų. Mogrozidai metabolizuojami kitaip nei paprastieji cukrūs ir nėra įsisavinami virškinimo metu. Vaistinių saldminų ekstraktas yra koncentruotas natūralus saldiklis, kuriame yra šių junginių. Jame yra mažai kalorijų arba visai nėra (priklausomai nuo apdorojimo būdo). Šis saldiklis yra daugelio žmonių mėgstamas cukraus pakaitalas.

Tradicinėje kinų medicinoje vaistinių saldminų vaisiai šimtmečius buvo naudojami diabetui gydyti. Šiuolaikinis mokslas palaiko tokį šių vaisių vartojimą.

Skonis gali būti įvairus, priklausomai nuo ekstrakto apdorojimo. Paprastai kuo daugiau jis perdirbamas, tuo saldesnis ir minkštesnis jis tampa.

Jis parduodamas kaip grynas skystas koncentratas, taip pat kaip saldiklis su eritritoliu. Palyginus su cukrumi, produkto jums reikės mažiau, nes jis yra 3 kartus saldesnis.

STEVIJA

Labai perspektyvus saldiklių šaltinis yra stevija – saldžioji dvilapė (Stevia rebaudiana Bertoni) yra daugiametis graižažiedžių šeimos daugiametis krūmas, kurio tėvynė yra Paragvajus. Pirmą kartą augalą 1899 metais aprašė italų mokslininkas M. Bertoni. Šiuo metu stevija auginama daugelyje pasaulio šalių kaip kultūrinis augalas (Kinijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje ir kt.).

Kad gauti skystą stevijos saldiklio formą, kuri šiuo metu naudojama, jos lapai yra verdami. Stevijos lapai taip pat džiovinami ir parduodami kaip grynas koncentruotas ekstraktas be jokių papildomų medžiagų.

Stevijos saldiklis yra 300 kartų saldesnis už cukrų, nesukelia skrandžio sutrikimų, nedidina cukraus kiekio kraujyje ir insulino. Todėl jis ypač tinka sergantiems diabetu, besilaikantiems ketogeninės dietos ar mažai angliavandenių turinčios mitybos žmonėms.

Tačiau daugeliui nepatinka specifinis stevijos skonis, todėl dažnai nėra galimybės pajusti visus šio natūralaus saldiklio privalumus. Steviją galima naudoti skystą, įvairių skonių, pavyzdžiui, pyragams, varškei tinka šokolado skonio stevija, vanilės skonio – tortų gamybai. Stevijos taip pat dedama į eritritolį, kad gauti produktą, kuris savo skoniu būtų panašus į cukrų –  Sukrin:1 saldumas toks pat kaip ir įprasto cukraus, jame yra minimalus stevijos kiekis, o jos skonio nesijaučia. Šis produktas idealiai tinka virimui ir kepimui.

Pažymėtina, kad priklausomai nuo naudojamo ekstrahavimo proceso, skirtingų gamintojų stevijos produktai gali būti saldesni arba kartesni.

Skysto pavidalo vaistinio saldmino saldiklį galima pakeisti stevijos skysčiu, nes jie turi tokį patį saldumo lygį.

KAS YRA STEVIJOS GLICERITAS ?

Stevijos gliceritas yra augalininės kilmės saldiklis, kaip ir skysta stevija. Skirtumą tarp jų sudaro ekstrahavimo būdas. Gaminant stevijos gliceritą, džiovinti stevijos lapai ekstrahuojami ir apdorojami naudojant gliceriną, o ne alkoholį. Daugelis žmonių renkasi šį produktą, o ne įprastą skystą steviją, teigdami, kad ji neturi poskonio, yra daug tirštesnės konsistencijos ir jos reikia mažiau, nei įprastos stevijos.

Kas yra valgomojo verpstino (en. Yacon) sirupas

Valgomųjų verpstinų sirupas gaminamas Peru ir Brazilijos gamyklose, jo vaizdas ir skonis yra kaip melasos. Augalas turi ilgą, siaurą, gumbuotą šaknį su ruda žieve ir baltu, sultingu bei traškiu minkštimu. Šiose šaknyse yra daug oligofruktozės – natūralaus cukraus, kurio kiekis padidėja šaknims džiūstant saulėje. Šios šaknys išskiria sirupą, kurio kaloringumas perpus mažesnis nei medaus. Be to, šis sirupas turi dar kitų naudingų savybių: oligofruktozė padeda išvengti osteoporozės vystymosi ir išlaikyti gerąsias bakterijas storojoje žarnoje. Valgomųjų verpstinų ekstraktas gali pagerinti virškinimą ir fizinę formą. Jame yra nedidelis fruktozės kiekis, tačiau vartojant labai mažais kiekiais, ji neturėtų didinti cukraus kiekio kraujyje. Puikiai tinka norint suteikti melasos skonio tokius receptus kaip karamelės padažas ar kepsnių padažas. Valgomųjų verpstinų sudėtyje yra inulino, polisacharido, susidarančio iš fruktozės likučių. Iš inulino hidrolizės metu gaunamas sirupas, kuriame yra 80 % fruktozės. Iki šiol valgomieji verpstinai, kaip žaliava cukraus pakaitalams gaminti, nebuvo plačiai naudojami.

KAS YRA ALIULOZĖ ?

Jau seniai žinoma, kad cukrus nėra sveikas produktas ir nuolat atsiranda vis daugiau tai patvirtinančių tyrimų. Štai kodėl mokslininkai ieško naujų alternatyvų cukrui ir kas kelerius metus atsiranda vis naujas saldiklis. Dabar populiarėja naujas saldiklis aliuliozė.

Naujas mažo kaloringumo saldiklis žada būti tikro cukraus skoniu, o FDA į tai atkreipia dėmesį. Aliulozės  skonis ir vaizdas yra kaip cukraus, tačiau yra keletas reikšmingų skirtumų. Joje yra tik 0,4 kalorijos viename grame, tai yra maždaug dešimtadalis cukraus kalorijų ir nesukelia ėduonies.  Skirtingai nei dirbtiniai saldikliai, aluliozė turi daug tų pačių savybių kaip ir cukrus, nes techniškai ji yra cukrus.

Aluliozė natūraliai randama tik tam tikruose maisto produktuose, pavyzdžiui, kviečiuose, razinose ir figose. Žmogaus organizmas nepasisavina aliuliozės, beveik visa pašalinama  su šlapimu. Organizme likusi dalis, kuri nėra absorbuojama, suteikia nedidelį kiekį angliavandenių ir kalorijų. Aliuliozė puikiai tinka ledams, nes po užšaldymo jų tekstūra išlieka lygi ir minkšta, o ne kieta.

SANTRAUKA:

Iš natūralių cukrų rekomenduojame naudoti nekaloringus, nedidinančius arba tik nežymiai didinančius gliukozės kiekį.

•         stevija ir vaistiniai saldminai (vienuolių vaisiai) yra 300 kartų saldesni už baltąjį cukrų

•         ksilitolis yra tokio pačio saldumo kaip baltas cukrus

•         eritritolis ir aliulozė yra 70% saldesni už baltąjį cukrų.

!!!!!!! DIRBTINIAI SALDIKLIAI, KURIŲ REIKIA VENGTI

Labiausiai paplitę dirbtiniai ir sintetiniai saldikliai yra aspartamas, neotamas, kalio acesulfamas, sacharinas, sukralozė, ciklamatai. Dirbtiniai saldikliai plačiai naudojami konditerijos ir pieno gaminiuose, gaiviuosiuose ir alkoholiniuose gėrimuose, desertuose ir užkandžiuose, kramtomojoje gumoje ir kt. Priešingai nei teigia gamintojai, nė vienas iš šių produktų neturi teisės tikėtis „žalios šviesos“ sveiko maisto pasaulyje. Yra pagrįstų daugybės ekspertų nuomonių, kad nuolatinis sintetinių saldiklių, tokių kaip aspartamas, sacharinas ir acesulfamo kalis, vartojimas yra susijęs su rizika sveikatai.

Dirbtiniai saldikliai yra nekaloringi, tačiau jie gali prisidėti prie svorio padidėjimo, nes padidina cukraus kiekį kraujyje ir sutrikdo jį reguliuojančią sistemą!

Dirbtiniuose saldikliuose ir tam tikrų prekių ženklų produktuose, tokiuose kaip aspartamas, „Splenda“ ir  „Canderel“ produktai, dekstrozė, sukralozė ir kt., yra angliavandenių, net jei teigiama, kad juose nėra kalorijų. Jie didina cukraus kiekį kraujyje ir insulino lygį.

Dirbtiniai saldikliai:

•         aspartamas – 200 kartų saldesnis už cukrų ir plačiai naudojamas maisto pramonėje, susideda iš 3 cheminių medžiagų – asparto rūgšties (40%), fenilalanino (50%), metanolio (10%).

•         kalio acesulfamas

Venkite šių apgaulingų saldiklių ir neapsigaukite.

Straipsnis apie dirbtinius saldiklius .

KAIP SUMAŽINTI POSKONĮ

Sanvic SIA arba dietstore24 siūlo visus aukščiau išvardintus natūralius saldiklius . Mūsų žinios ir patirtis naudojant saldiklius receptuose rodo, kad norint sumažinti poskonį, reikia derinti dviejų rūšių saldiklius. Šis saldiklių naudojimas padeda geriau subalansuoti juos, išvengiant poskonio.

Pavyzdžiui, norėdami išvengti šaltumo poskonio, naudokite nedidelį eritritolio kiekį ir įlašinkite stevijos, kad padidintumėte saldumą. Tai puikiai padeda pašalinti bet kokio saldiklio poskonį ir išgauti reikiamą saldumo lygį mažai angliavandenių turintiems desertams.

CUKRAUS ALKOHOLIŲ PALYGINAMOJI LENTELĖ

Paruošėme Jums saldiklių lentelę, kuri tikrai padės išsirinkti tinkamą saldiklį ir jo kiekį, kad išgautumėte norimą skonį ir saldumą. Lentelėje parodyta, kaip saldikliai lyginami tarpusavyje, žinoma, reikia atkreipti dėmesį, kad skirtingų gamintojų produktų saldumas gali skirtis.

Pažvelkime atidžiau į saldiklių klasifikaciją. Cukrumi, griežtai tariant, technologai laiko tik sacharozę, kuri yra skonio grynumo ir saldumo standartas. Visi kiti saldaus skonio junginiai yra saldikliai ir patenka į maisto priedų kategoriją, kuri apima necukrinio pobūdžio medžiagas, suteikiančias maisto produktams saldų skonį, tačiau praktikoje į šią grupę dažnai patenka visi saldūs priedai (ingredientai).

Saldikliai klasifikuojami įvairiai: pagal kilmę (natūrali, dirbtinė ir sintetinė), kalorijų kiekį (daug kalorijų, mažai kalorijų ir beveik nekaloringų), saldumo laipsnį (saldikliai su dideliu arba mažu cukraus ekvivalentu), pagal cheminę sudėtį ir t.t.

Vienas iš svarbiausių saldiklių klasifikavimo principų yra jų skirstymas pagal saldumo laipsnį sacharozės atžvilgiu. Tie saldikliai, kurių saldumo lygis artimas sacharozei, vadinami biriais saldikliais, o medžiagos, daug kartų saldesnės už sacharozę – intensyviais saldikliais.

Saldiklių rūšys ir jų ekvivalentiškumas

Nors cukraus alkoholiuose yra mažiau kalorijų nei cukruje (sacharozėje), jie yra mažiau kaloringi ir ne tokie saldūs (išskyrus ksilitolį), o tai reiškia, kad juos reikia vartoti dideliais kiekiais, kad būtų toks pat saldinamasis poveikis kaip stalo cukraus. Tačiau tai gali sukelti pilvo pūtimą ir viduriavimą.

ATSIMINKITE, KAD NEREKOMENDUOJAMA NAUDOTI PER DAUG SALDIKLIŲ

Cukrų galima pakeisti visiškai natūraliais ir sveikais saldikliais. Atsisakyti cukraus nereiškia gyventi jaučiant kartų skonį. Galite ir toliau mėgautis gyvenime saldžiausiais skoniais, o svarbiausia – NAUDINGAIS!